Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis

Pamokėlė

Vieną gruodžio priešpietę Ma­rijampolės „Vaivorykštės“ vaikų darželio auklėtinių, be kitų įdomių bei naudingų užsiėmimų, laukė ir smagi pamokėlė apie papūgas bei jų laikymą namuose. O jei konkre­čiau – apie populiarią jų rūšį nimfas. Paukštis, narvelyje atkeliavęs iš Gamtos tyrimų ir ekologinio švie­timo stoties, dėl svetimos aplinkos ir didžiulio dėmesio bei emocijų iš pradžių atrodė kiek sutrikęs ir neįprastai tylus… Bet papūgas namie laikantieji vaikai galėjo tik patvirtinti, kad tai tikrai nėra patys tyliausi augintiniai.

Šis susitikimas, o tiksliau – pa­mokėlė – tik vienas iš daugybės panašių renginių. Kaip vėliau sakė šios stoties direktoriaus pavaduotoja ekologiniam švietimui Valė Čirvinskienė, čia — tik nedidelė aplinkosau­ginio švietimo programos „Mūsų žemė“ dalelė. Programa vykdoma jau nuo 1999 metų, per tą laiką vyko ne tik daug susitikimų, bet ir kitokių įdomių rengimų. „Programos tiks­las – priartinti vaiką prie gamtos: matydami gyvūnėlius, pažindami augalus, išmoksta jais rūpintis, juos mylėti. Labai svarbu, kad šito būtų mokoma ir išmokstama nuo mažumės – besirūpindamas augalu ar gyvūnėliu vaikas išmoksta jausti atsakomybę už silpno padarėlio likimą . Manau, kad ir užaugęs jis nebus abejingas.

Darželių auklėtiniai ar mokslei­viai labai noriai dalyvauja pamoko­se, kai į grupę ar klasę „atkeliauja“ vienas ar kitas gyvūnas. Jie geriau įsimena pasakojimą patys aktyviai dalyvauja pokalbyje, pasakoja apie augintinius, jų teikiamą džiaugs­mą, taip pat ir apie problemas, su kuriomis susiduria. Ypač daug vaikai sužino apsilankę mūsų sto­ties zoologijos kabinete, o kaimo vaikams organizuojamos mobilios gyvūnų parodėlės. Jos sudomina ir apie tai sužinojusius aplinkinius gyventojus… Šioje programoje daug vietos skirta ne tik gyvūnams, bet ir pažinčiai su augalais.

„Vaivorykštės“ darželio vaikai, kurie panašiuose susitikimuose yra dalyvavę ir anksčiau, šį kartą daug įdomaus išgirdo apie papūgą nimfą (beje, ne vienam atrodė, kad čia — jos vardas): kad ji gali gyventi iki 25 metų, nuskristi dešimtis kilometrų ir… išmokti kalbėti. Vaikai sužinojo, kada papūga pyksta, kada jos nuo­taika gera – tai išduoda poza, kuo ją maitinti, o kas netinka. Susitikimas buvo labai gyvas ir įdomus, darže­linukai skubėjo pasidalinti savo ži­niomis bei pastebėjimais ne tik apie papūgą, bet ir kitus gyvūnus…

Apie nimfas

Skaitytojams, kurie neturė­jo progos pasiklausyti įdomaus pasakojimo, plačiau nušviesime papūgų nimfų gyvenimo paslaptis. Šie paukščiai paplitę ir mėgiami bei dažnai auginami namuose ir dėl gražios išvaizdos, ir dėl draugiško būdo, linksmumo. Beje jų ir balsas kitaip nei daugelio kitų giminaičių, ne čaižus, erzinantis, o švelnus, me­lodingas – kai kas sako, kad ne ką prastesnis, nei kanarėlių… Nimfos, kaip ir daugelis kitų mums žinomų papūgų (banguotųjų papūgėlių, kakadu ir kt.), kilusios iš Australijos – šiame žemyne šių paukščių rūšių ir genčių gausiausia. Į Europą atke­liavo ir čia greitai paplito nuo 1840- ųjų. Natūralioje aplinkoje nimfos skraido būriais, dažnai pulke būna ir kitų rūšių papūgų, gerai jos sutaria ir su kitais paukščiais. Ieškodamos maisto ar vandens jos nuo lizdų gali nuskristi gana toli.

Nimfos – vidutinio dydžio paukščiai (ilgis – apie 30 cm), nors ne tokios ryškios, kaip kai kurios gi­minaitės, bet su gražiais kuodais, pa­tinėlio spalvos ryškesnės. Gamtoje jos deda kiaušinius medžių drevėse ir olose, urvuose, todėl norint, kad pe­rėtų namuose, reikia narve pakabinti medinį namelį su anga (inkilą ant kurio dugno turi būti kelių centimetrų medžio pjuvenų ar medžio drožlių sluoksnis — pasidarę duobutę paukš­teliai čia dės kiaušinius). Peri nimfos maždaug tris savaites – tada jos labai jautrios, reikia stengtis nedrumsti jų ramybės, abu poros nariai peri pa­sikeisdami. Jaunikliai patys sugeba lesti maždaug po pusantro mėnesio — iki tol jais rūpinasi tėvai. Kartais pasitaiko, kad vienas kuris poros narių blogai elgiasi su jaunikliais (net išmeta iš lizdo), tada jį reikia atskirti, o mažaisiais pakankamai gerai pasirūpins kitas iš tėvų. Dar reikėtų žinoti, kad papūgos lesa ir jauniklius lesina tik tada, kai kamba­ryje šviesu, todėl verta ilgiau palikti įjungtą šviesą nes išalkę paukšteliai naktį ims triukšmauti. Kita vertus, jei šviesa degs per naktį, jaunikliais besirūpinantys tėvai nemiegodami gali labai nusilpti…

Neapsiplunksnavusių paukš­čiukų negalima liesti rankomis, tad valant namelį, keičiant kraiką tenka elgtis atsargiai. Nimfoms tinka ir patinka lesalas, kuriame yra sorų, saulėgrąžų, avižų, tačiau kai atsiranda jaunikliai, reikia duoti ką nors minkštesnio: varškės sūrio – liesesnio, kapoto kiaušinio, virtų ryžių, piene mirkyto batono. Jauniklius papūgos maitina atrytu (apvirškintu) maistu. Jis turi būti įvairus ir visada šviežias. Taip pat turi būti užtektinai vandens. Sulau­kusius dviejų mėnesių jauniklius jau galima atskirti nuo tėvų, kaip ir jiems duoti specialaus lesalo.

…Jei norite turėti draugišką paukštį, elkitės nuo pat pradžių ra­miai — jei išsprūdusį iš narvo imsite intensyviai vaikytis, sukelsite šoką Paukštis mėgsta, kai su juo kalba­masi, o jei jis negirdės gentainių balsų, o kitus, ypač besikartojančius garsus ar žodžius – ir pats ims juos kartoti… Patinka, kai jam kedena­mos plunksnos apie kaklą, galvą. Jei narvą kaitins saulė ar jis stovės skersvėjuose, jei prie jo lengvai prieis katė – gero nesitikėkite…

Autorė: Nijolė Linionienė

Publikuota: Marijampolės apskrities laikraštyje „Suvalkietis“ Nr. 148 (9381)

Penktadienį vyko Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties (GTESS) organizuota Šešupės ba­seino moksleivių gamtininkų XII konferencija, kurioje 11-os mokyklų moksleiviai pristatė tiriamuosius dar­bus botanikos, zoologijos, ekologi­jos ir sveikatos temomis. Konferen­cijoje dalyvavo Vilkaviškio, Šakių, Kalvarijos, Kazlų Rūdos ir Marijam­polės savivaldybių mokyklos. Džiu­gina moksleivių entuziazmas daly­vaujant gamtosaugos projektuose. Jauniai gamtininkai tyrinėjo įvairias sritis: Pilviškių „Santakos“ gimnazi­ja – detergentų poveikį vikių ir kvie­čių augimui, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos moks­leiviai – Šeimenos upelio kitimą, Sas­navos pagrindinės mokyklos jauni­mui rūpėjo atliekų rūšiavimas. Pasak GTEŠS direktoriaus dr. Arūno Bal­sevičiaus, tokios konferencijos – pui­ki proga moksleiviams pasidalyti sa­vo tyrimų rezultatais, palyginti juos, susipažinti su kitais tyrinėjimų ob­jektais, laimėjimais, nes dalyvavimas vien savo, vietinėse, konferencijose neduoda didelės naudos.

Komisija, įvertinusi darbus, nu­tarė pirmosios vietos neskirti. Antrą­ją vietą pelnė Kalvarijos savivaldy­bės Liubavo pagrindinės mokyklos jaunieji gamtininkai (vadovė Ona Niuklienė), pristatę darbą „Liubavo pagrindinės mokyklos parko den­droflora“, Marijampolės savivaldy­bės Igliškėlių pagrindinės mokyklos gamtininkų (vadovė Aldona Valei­kienė) tyrimas „Kerpės – gamtinis sieros indikatorius“ ir Liudvinavo Ka­zio Borutos vidurinės mokyklos gam­tininkų (vadovė Romualda Žilins­kienė) darbas „Geriamojo vandens užterštumo pokyčiai Liudvinavo šachtiniuose šuliniuose“. Trečiosios vietos prizininkais tapo Marijampo­lės savivaldybės Sasnavos ir Bagotosios mokyklų gamtininkų (vadovė As­ta Giedraitienė) tyrimas „Atliekų rū­šiavimas Sasnavoje“ ir Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimna­zijos jaunųjų gamtininkų (vadovė Daiva Paškauskienė) darbas „Detergentų poveikis vikių ir kviečių augi­mui“.

Moksleiviai apdovanoti Žuvinto rezervato ir Lietuvos gamtos fondo įsteigtais prizais.

Autorė: Zita Dzidolikienė

Publikuota: Sūduvos regiono savaitraštyje „Savaitė“ Nr. 50 (1141)